Fotografuoti pradėjo nuo 1905 m., įamžindamas gimtojo krašto vietoves ir dvarų vaizdus. 1912 m. gilino fotografijos žinias specialiuose kursuose Drezdene ir Miunchene. 1912–1944 m. gyveno ir dirbo Vilniuje. 1945 m. persikėlė į Varšuvą. Čia įkūrė Lenkijos fotomenininkų sąjungą, kuriai vadovavo iki mirties. Mirė Gižycke (Mozūrų vaivadija), palaidotas Varšuvoje, garsiose Povonzkų (Powązki) kapinėse, tarp garbių piliečių vienintelis fotografas.

Vilniuje žymusis fotografas gyveno 1912–1944 m. Artimesnė J. Bulhako pažintis su Vilniumi, jo istorija prasidėjo nuo susitikimų su Vilniuje, Užupyje, gyvenusiu dailininku F. Ruščicu, kuris įžvelgė fotografo meninius sugebėjimus ir pasiūlė jam persikelti į Vilnių. 1912 m. J. Bulhakas apsigyveno Uosto g. 4 (dabar – Pamėnkalnio g.), kur įsirengė fotostudiją. J. Bulhakas buvo paskirtas Vilniaus fotografijos archyvo vadovu ir magistrato užsakymu dokumentavo miesto architektūros bei istorijos paminklus. 1914 m. sukūrė keturis fotografijų albumus, skirtus miesto fotografijos archyvui, kurie saugomi Lietuvos Mokslų akademijos bibliotekoje. 1913–1919 m. J. Bulhakas beveik visą laiką gyveno Vilniuje, kartais išvažiuodamas į užsienį arba aplankyti šeimos Peresekoje. Jo fotostudija buvo Uosto g. 6, metus laiko Jogailos g. 8, o iki 1944 m. – Ožeškienės g. 3 (dabar Gedimino pr. 9).
1919 m. Vilniaus Stepono Batoro universitete įsteigtame Menų fakultete J. Bulhakas dėstė fotografijos meno ir technikos pagrindų kursą, dirbo universiteto fotografu, vadovavo fotografijos studijai. Jis fiksavo svarbiausius atkurtojo universiteto įvykius, fotografavo krašto kultūros paminklus mokslo bei mokymo tikslams. J. Bulhako iniciatyva Vilniuje susikūrė pirmosios fotografų organizacijos, turėjusios tarptautinę reikšmę. 1927 m. įkurta Vilniaus fotografijos mėgėjų draugija bei Vilniaus fotografijos klubas, kurio prezidentu ilgus metus buvo J. Bulhakas. 1921–1936 m. dalyvavo tarptautinėse parodose, 1935–1939 m. kartu su kitais leido fotografijos žurnalus. Antrojo pasaulinio karo metais J. Bulhakas gyveno Vilniuje. Jo studija spausdino prieškarines fotografijas bei darė nuotraukas dokumentams. 1944 m. liepos 10 d. Vilniaus šturmo metu buvo susprogdintas ir sudegė namas Ožeškienės g. 3, kuriame gyveno Bulhakų šeima, kur buvo įrengta fotostudija, biblioteka, saugomas archyvas. Sovietų armijai užėmus Vilnių, J. Bulhakas su sūnumi Janušu karo komisaro užsakymu fotografavo sugriautą miestą. „Bulhakas fotografuoja tas pačias gatveles, pastatus, skersgatvius ir bažnyčias. Fotografijose matome žydų geto griuvėsius, išdegusius namus...bei sudegusią menininko studiją [...] lyg bijodamas prarasti buvusį prieškarinį įspūdį, fiksuoja „mirusį“ miestą, kad, pabaigus šį darbą, jau visiems laikams paliktų numylėtą Vilnių“, – rašė fotografijos kritikas Skirmantas Valiulis.
J. Bulhakas savo nuotraukomis įamžino ne tik Vilniaus miestą, jo apylinkes (Gariūnus, Karoliniškes, Šeškinę, Verkius), bet ir tolimesnes Vilniaus krašto vietoves – Medininkus, Nemėžį, Trakus. Jis ne tik fotografavo, bet ir rašė savo kelionių užrašus. Juose randame originalių minčių apie Vilnijos kraštovaizdį. 
Apie tarpukario Vilnių žymusis fotografas rašė: „Vilnius, laimė, nėra miestas, nes turi visus dvaro požymius – didelio poniško dvaro su prabangia architektūra ir natūraliu gamtos grožiu. Jis išsidriekęs kalvotame, vandeningame slėnyje ir pasipuošęs natūraliu gamtovaizdžiu, susilieja su tauriais žmogaus intelekto kūriniais. Tai šventovės, vienuolynai, rūmai su erdviais parkais, dvarai ir dvareliai su ūksmingais sodais ir kiemais... Miesto sampratai nuolat priešinasi kokia nors žalia gatvelė, vingiuotas skersgatvis, žydintis kiemas ar darželis, vaismedžių sodas..., net niekur neskubantys praeiviai...“ 
Ypač didelis autoritetas, turėjęs įtakos J. Bulhako kūrybai, buvo Vilniuje gyvenęs dailininkas Ferdinandas Ruščicas (Ferdynand Ruszczyc). Pasak fotografo, „tik jo [Ruščico] dėka atsivėrė akys ir išsilaisvino manyje iki tol snaudusios jėgos, leidusios architektūrą pamilti taip karštai, kaip peizažą, o Vilniuje palikti širdį visiems laikams“ .

Pagal www.vilnijosvartai.lt ir www.menorinka.lt