Lojevo mūšio žemėlapis iš "Theatrum Europaeum" 1652 m.

1648 vasarą kazokai ėmė veržtis į LDK pietrytines sritis. 1649.07.21 J. Radvila atvedė savo kariuomenę prie Lojevo (Rečicos pav.), kur numatyta pasitikti artėjančius kazokus. Susitikimui tinkamai pasiruošta: 3 km. nuo Lojevo buvo supiltas žemių pylimas, kazokų laukė 7300 karių, tarp kurių nemažą dalį sudarė vokiečių, vengrų ir lenkų gerai ginkluoti samdiniai. 36 000  kazokų kariuomenei, kurią sudarė Kijevo, Černobylio bei Ovručo pulkai, vadovavo kazokų hetmanas Michailas Kričevskis. Turėdami ryškią kiekybinę persvarą, kazokai nusileido LDK kariuomenei ginkluote ir kariniu pasirengimu.

9 val. ryto puolimą pradėjo M. Kričevskio raitija, nebelaukusi saviškių pėstininkų pagalbos. Mūšio pradžioje sėkmė lydėjo kazoku. Netikėtas puolimas privertė J. Radvilos karius atsitraukti už pylimo, tačiau padėtį pakeitė į priešo užnugarį įsiveržę 1200 raitelių, vadovaujami rotmistrų Samuelio Komarovskio ir Adomo Pavlovičiaus. Kazokų kariuomenė buvo perskelta į dvi dalis, kairysis jos sparnas sumuštas, o M. Kričevskio vadovaujami kariai priversti atsitraukti į mišką. Iš ten jie nusileido prie Dniepro ir įsitvirtino stovykloje netoli Bragino. J. Radvila netruko pasinaudoti kazokų atsitraukimu ir metė visas pajėgas prieš priešininkus. Baigiantis dienai M. Kričevskio kazokai dar dvi valandas atkakliai gynė savo stovyklą, o naktį jų karių likučiams teko pasitraukti į Černigovo ir Kijevo pusę.

Lojevo mūšyje kazokai patyrė rimtą nesėkmę. Jų nuostoliai siekė kelis tūkstančius žmonių. Į nelaisvę paimtas sunkiai sužeistas kazokų hetmonas M. Kričevskis praėjus kelioms dienoms po mūšio mirė nuo žaizdų. 1649 m. pabaigoje Varšuvoje vykusiame seime LDK lauko etmonas J. Radvila Respublikos valdovui Jonui Kazimierui perdavė 50 kazokų vėliavų. Pergalė plačiai aptarinėta, garsas apie ją pasklido ir Europoje. Tačiau jos rezultatais nesugebėta iki galo pasinaudoti, J. Radvila dėl lėšų stokos negalėjo tęsti žygio į Ukrainos gilumą.

Lapas: 32,5x39 cm,